Nepažįstami moteris ir vyras sėdėjo virtuvėje prie apvalaus stalo.
Aš verkiau, mano vyras nuleidęs akis darė svečiams kavą. Kaltės jausmas tvyrojo ore.
Jau metai kaip dukra išvyko studijuoti į Daniją, palikusi man prižiūrėti savo ištikimiausią draugą, šokoladinį labradorą Bartą. Beveik devyni metai jiedu kaip neatskiriami sielos draugai gyveno drauge. Kai Greta keliaudavo, paskambinusi būtinai pakalbėdavo su Bartu, kai išvažiuodavo ilgesniam laikui, Bartas verkdavo.
Šį kartą išsiskyrimas truko metus. Nuo pirmos išvykimo dienos Bartas elgėsi keistai: kaukdavo dieną naktį, neklausydavo namiškių, pasitaikius progai, bėgdavo iš namų.
Namuose pradėjo kilti barniai tarp vaikų, kurie, iš vienos pusės, norėjo padėti sesei, iš kitos pusės, turėjo savo reikalų. Mano ir vyro santykiuose atsirado neliečiamos temos, kai kaimynai pradėjo skųsti dėl šuns kaukimo. Kreipėmės į dresuotojus, užrašėme Bartą į mokyklą, niekas nepadėjo. Prieš Naujus Metus Bartas dingo. Po paieškos facebook‘e paskambino žmonės ir pasakė, kad, ieškomas šuo jau mėnesį kaip atklydęs pas juos. Parsivedėme.
Po mėnesio Bartas vėl pabėgo. Sekančią dieną paskambino tie patys žmonės ir pasakė, kad šunį rado gulintį ant kilimėlio prie savo buto. Vyras ragelio gale kalbėjo griežtai: „Jei nesugebate pasirūpinti šunimi, atiduokite tiems, kas pasirūpins. Kur matyta, kad šuo nuo šeimininkų bėgtų.“ Ir gėda, ir apmaudu, ką galiu pasakyti, jaučiausi kaip vaikas, užkluptas darant kažką blogo.
„Jūs teisus, kad nesugebu deramai pasirūpinti šunimi ir net nenutuokiu ką daryti“. Vyrui aname ragelio gale papasakojau, kad tikroji Barto šeimininkė – mano dukra, kuri dabar studijuoja užsienyje ir grįš tik po dviejų metų, kad mes išeiname anksti ir grįžtame vėlai, Bartas vienas visą dieną ir jam liūdna. Vyras prisistatė kaip vytelių pynėjas, kad dirba namuose ir labai myli šunis.
„Atiduokite Bartą mums. Su žmona mes vaikų neturime, rūpinsimės juo, mes visuomet namie, o be to, jis pats mus pasirinko.“ Nuskambėję žodžiai sukrėtė stipriau, nei sukrėstų žinia apie netektį. Atiduoti šeimos draugą, ar gali būti dviprasmiškesnė dilema. Tuo metu Greta su studijomis darė tyrimus Afrikoje ir tris mėnesius negalėjau su ja susisiekti. Sprendimą teko padaryti pačiai. Supratau, kad po trijų metų, grįžus Gretai, nebegalėsime atsiimti Barto, nes jis jau turės kitą šeimą.
Nepažįstami moteris ir vyras sėdi mūsų virtuvėje, kur sprendžiamas šeimos draugo likimas.
Bartas pasirinko kitus namus.
Po Ilgos kelionės grįžo Greta. Ji jau žinojo apie įvykius tik ne iš manęs. Aš stovėjau prieš ją, žiūrėdama į akis ir galvojau, kaip man jos atsiprašyti, bet ji prabilo pirma:
„Atleisk, mama, kad tau teko tiek daug per mane išgyventi. Aš pasielgiau labai neatsakingai.“
Iliustracija Jurgitos Kunigiškytės